Jau kurį laiką savanoriauju Slovakijoje. Čia, Trstenoje, savanoriauju krikščioniškoje organizacijoje „VIAC”. Tai mano pirmas kartas taip toli nuo namų ilgelėsniam laikui. Todėl man atsiveria naujos perspektyvos ir patirtys. Be to čia susipažįstu su nauja kultūra ir jos įvairove.
Lietuviui Slovakija keista. Iš pat pradžių mane pritrenkė slovakų maisto kultūra: daržovių trūkumas, mėsos kiekiai ir porcijų dydis. Parduotuvėse prekių racionas irgi kitoks, tai tenka pratintis prie „studentiškos“ dietos.
Žmonės čia irgi kitokie. Visa laimė, to ir tikėjausi. Visgi kultūrinio šoko neįmanoma išvengti. Daugelis čia atvykusių savanorių yra kilę iš visai kitokio tikėjimo aplinkos. Visi čia esame krikščionys, taigi labai žavu pamatyti, kad kiekviena tauta, kiekvienas individas savo tikėjimą išgyvena skirtingai. Anksčiau man neteko pažinti, pavyzdžiui, charizmatiškos Bažnyčios, nes esu labai pripratusi prie mūsų parapijos principų, todėl ši patirtis ypač praplėčia mano, kaip katalikės, horizontus. Bet, pripažinsiu, per porą mėnesių Matulaičio bendruomenės pasiilgsiu 🙂
Mano mėgstamiausia šios savanorystės dalis – darbas su žmonėmis. Jaučiu, kad šį polinkį manyje smarkiai nulėmė mūsų parapijos vertybės ir šeima. Taigi šioje srityje galiu saugiai išeiti iš komforto zonos ir mokytis.
Porą kartų per savaitę vedu anglų kalbos pamokas gimnazinio amžiaus mokiniams (slovakų švietimo sistema labai kitokia ir gimnazijos sąvoka gerokai skiriasi nuo lietuviškos, todėl negaliu sakyti „gimnazistams“, bet toliau nesigilinsiu). Natūralu, susiduriu su mokinių kaprizais ir nešnekumu, su naujais mokytojų metodais ir su mokinių entuziazmu bei dėkingumu. Geresnes patirtis pasiimu į širdį, o į kiek nepatogesnes žiūriu su smalsumu ir iš jų maloniai mokausi. Tiesą sakant, gera sugrįžti į mokyklos aplinką ir patyrinėti ją iš kitokio vaidmens perspektyvos.
Kartais lankausi užsiėmimuose žmonėms su negalia ir Caritas senelių namuose. Dar vienas išskirtinis slovakų požymis – dažniausiai jie nemoka jokios kitos kalbos, tik savo gimtąją, todėl šiose veiklose iškyla iššūkių (tokiose socialinėse grupėse be žodinės kalbos dar yra ir kūno kalbos barjeras). Iš pradžių labai baisu, nes tenka, pavyzdžiui, vienai išbūti keturias valandas aplinkoje, kurioje visi su manimi kalba slovakiškai bei yra bent tris kartus už mane vyresni, ir dar apsimest, kad esu naudinga. Buvo momentų, kada teko pasitelkti net penkias kalbas. Tačiau, laikui bėgant, pati save nustebinau, kaip greitai įsikirtau į slovakų kalbą ir bežodę komunikaciją.
Neįtikėtina, koks stiprus gali būti ryšys su žmogumi, kai kalbėjimas nėra jo matas.
Mane priimanti organizacija yra labai aktyvi ir bendradarbiaujanti, todėl veiklų niekada netrūksta, o tvarkaraštis ant sienos pakabintas tikriausiai tik dėl grožio. Nedarbo valandomis su komanda keliaujam į kalnus, istorines apylinkes arba tiesiog kartu vakarieniaujam. Vietinių organizacijos narių vaišingumas greitai padėjo mums, savanoriams, pasijusti mylimiems. Taip pat, iš visų jų jaučiu tvirtą savų vertybių laikymąsi. Žodžiu, bendras organizacijos vaizdas spinduliuoja kokybe.
